Meilės istorija: negalėjau patikėti, kad tai jis | antrapuse.lt

Meilės istorija: negalėjau patikėti, kad tai jis

Visada skeptiškai žiūrėjau į online pažintis. Kaip gali pamilti žmogų, kurio nematai, negali pačiupinėti? O vis dėlto kartą pamilau ir aš. Ir, negana to, pakliuvau į išties neįtikėtiną situaciją.

Sėdėdama populiariame internetiniame „chate“ apie jokias pažintis nė negalvojau. Kaip minėjau, buvau pilna skepticizmo. Prisijungdavau tik tam, kad galėčiau paplepėti su užsienyje gyvenančia drauge. Kartas nuo karto gaudavau žinučių nuo nepažįstamų vyrų. Juos paprasčiausiai ignoruodavau. Vieną vakarą niekaip nesulaukiau Eglės ir nuobodžiavau. Parašė kažkoks vyras slapyvardžiu Incognito. „Nustebink mane, paslaptinguoli“, – tariau kompiuterio ekranui ir pasidaviau pagundai pakvailioti. Pokalbis nebuvo kažkuo ypatingas, kalbėjomės apie nieką ir apie viską. Laimei, jis nepuolė manęs vilioti ar prašyti telefono numerio, o kadangi pati neieškojau nuotykių ir nesistengiau patikti, buvo gan smagu.

Ilgainiui Incognito užpildė tuščią valandą, kurią prasėdėdavau prie kompiuterio išsiplovusi plaukus laukdama kol savuosius išsiplaus Eglė. Jis išstūmė iš mano dienotvarkės tas tuščias minutes, kurias skirdavau kvailų antraščių internete skaitymui, senų fotografijų kompiuteryje žiūrinėjimui ar tiesiog savigraužai. Išstūmė ir užpildė savimi. Nei pati nepajutau, kaip mūsų pokalbiai tapo vis ilgesni, vis atviresni. Po kelių mėnesių pagavau save ant servetėlės kavinėje paišančią vyriškio veidą ir rašančią apačioje: „INCOGNITO“. „Koks jis? Ar jis man patiktų?“, – svarsčiau tuomet.

Mudu siejo daug bendrų dalykų. Abu dirbome toje pačioje srityje (kalbų apie darbą vengėme, nes abiems tai kėlė nuobodulį), mėgome panašius filmus, itališką maistą, nekentėme kvailo politikavimo ir tuščiagarbių žmonių. Mūsų pokalbiuose internetu nebuvo jokio atviro flirto, jokių pažadų ar perdėto smalsumo. Net neapsikeitėme fotografijomis. Visą mūsų bendravimą gaubė negalvojimas apie ateitį bei jo slapyvardžio padiktuotas žaismingas paslaptingumas.

Pokalbiai su Mindaugu (vis dėlto, paslapčių tik mažėjo!) truko apie metus. Vis dažniau Eglė nesulaukdavo manęs „chate“, vis daugiau galvojau apie jį, vis mažiau stabdžiau many bundančius jausmus. Vieną dieną net pamelavau darbdaviui, jog sergu, ir nenuvykau į darbą, kad tik galėčiau pakalbėti su mano mintis apkrėtusiu internetiniu virusu vardu Incognito. O ir sugrįžusi į darbą negalėdavau susikaupti, retkarčiais piktnaudžiavau privataus kabineto privalumais ir įsijungdavau „chatą“ darbo metu. Ar jam reiškiau tą patį? Sprendžiant iš subtilių užuominų, ilgų pokalbiams skirtų valandų ir to, kaip ypatingai ištardavo „labanakt“ (neklauskite, kaip tai justi bendraujant online) – taip.

Kiekviena istorija turi pradžią, kulminaciją ir atomazgą. Mudviejų kompiuterių klaviatūros būtų pradilusios, jei vieną dieną jis nebūtų tiesiog tiesiai šviesiai pasiūlęs susitikti. Sutikau. Iš pradžių atrodė, kad nesijaudinu, tačiau pasimatymo dieną rakinant namų duris drebėjo rankos, o priartėjusi sutartą vietą ilgai nedrįsau eiti iki galo. Tokioj situacijoj esi kaip musė voratinkly, tad pasirinkimo nebeturi. Žengiau paskutinius žingsnius. Pamačiau jį iš nugaros ir skubiai priėjau, kad tik neapsigalvočiau iš jaudulio. Pajutęs žvilgsnį jis atsisuko ir išvydau… savo direktorių.

Tokia buvo šios istorijos kulminacija, kurios metu buvau, Mindaugo žodžiais tariant, balta kaip lavonas. Tą akimirką tiesiog negalėjau patikėti, kad tai jis. Pamiršau elementarų mandagumą, kažką vapėjau, net nepamenu ką. Jis tuo tarpu neatrodė nustebęs. Tik šypsojosi ir akimis klausė: „Ar tai ką nors keičia?“. Vėliau sužinojau, kad apie šį netikėtą sutapimą jis atsitiktinai sužinojo dar prieš susitinkant. Nepaisant pirminio šoko pasimatymas buvo tiesiog tobulas.

Štai jums ir laiminga atomazga. Šiuo metu esu devintame danguje, kad sutikau savo gyvenimo draugą ir apie online pažintis nuo šiol atsiliepiu tik teigiamai. Tikriausiai smalsu, kaip galėjau internetu bendrauti su žmogumi, kurį sutikdavau kasdien ir jo nepažinti. Visai paprastai. Nors įmonėje dirbau beveik dešimt metų, savo viršininką pažinojau tik kaip specialistą, kaip vadovą, ne kaip žmogų. Juk bendraujant internetu kalbasi dvi sielos, o norint pažinti sielą nepakanka matyti žmogų akimis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *