Meilės laiškai – juos yra tekę rašyti beveik kiekvienam. Juk norint užmegzti pažintį, kuri galėtų peraugti į tvirtą draugystę, neužtenka vien gražių akių, dailios šukuosenos ir kelių taiklių flirto strėlių. Savo jausmus tiesiog būtina užtvirtinti prisipažinimu. Laiškas tam puikiai tinka. Meilės laiškus rašė ir žinomi menininkai, visuomenei nusipelnę žmonės, juk jie, kaip ir visi mirtingieji, turi jausmus, o romantikos ir iškalbos iš jų galėtų pasimokyti kiekvienas įsimylėjėlis.

Keletas iš žinomiausių garsių žmonių meilės laiškų:

Lewis Carroll, knygos „Alisa stebuklų šalyje“ autorius, mylimai Gertrūdai 1876 metais parašė šmaikštų poetinį laišką, kuriame pasakojo, kaip lankėsi pas gydytoją dėl lūpose juntamo nuovargio. Išsiaiškinęs, kad toks negalavimas atsirado nuo daugybės bučinių, kuriais jis apdovanojo mylimąją Gertrūdą, rašytojas nusprendė likusius bučinius mergaitei nusiųsti dėžutėje ir laiške paprašė, kad ji praneštų kuomet juos gaus.

Po legendinio kompozitoriaus Liudviko van Bethoveno mirties tarp jo daiktų buvo rastas meilės laiškas nežinomai moteriai, į kurią menininkas kreipėsi ne vardu, o žodžiais „mano nemirtingoji mylimoji“. Apie šią meilės istoriją nėra jokių kitų duomenų be šio paslaptingo laiško.

Napoleonas Bonapartas buvo ne tik puikus karo strategas, jis taip pat meistriškai dėstė mintis raštu. Savo žmonai Džozefinai parašė ne viną romantišką laišką tiek prieš santuoką, tiek po jos. Vieną iš ankstyvųjų laiškų žmonai Bonapartas užbaigė tokiais aistringais žodžiais: „…tūkstantis bučinių, tačiau nesiųsk man nei vieno, nes nuo jų man užverda kraujas.“

Prancūzų rašytojas Viktoras Hugo būdamas vos 17 metų amžiaus pamilo gražuolę Adelę. Nors jaunuolių šeimos nepritarė jųdviejų draugystei, tačiau pora slapta susižadėjo. Svajodamas apie būsimą santuoką būsimasis rašytojas laiške rašė apie būsimą jų sąjungą: „…mano angelas miegos mano delnuose, pabus mano delnuose, gyvens juose…“

Rašytoja Šarlotė Brontė buvo nelaimingai įsimylėjusi vyresnio amžiaus literatūros profesorių. Jam Šarlotė rašė meilės laiškus, kurie vėliau rasti suplėšyti. Viename iš laiškų moteris prisipažįsta, kad jai brangus net ir menkiausias profesoriaus parodytas dėmesys, kad tai tarsi šiaudas, už kurio laikosi jos gyvenimas.

Galite stebėtis šių garsių žmonių išradingumu, galite žavėtis jų mokėjimu atvirai reikšti savo jausmus meilės laiškuose, arba galite šia proga tiesiog imti ir parašyti trumpą, bet įdomų meilės prisipažinima žmogui, kuris neleidžia jūsų mintims nurimti. Arba sukurti meilės laišką daug metų šalia gyvenančiam žmogui ir taip jį gerokai nustebinti. Koks jūsų laiškas bebūtų, kupinas vilties ar net liūdesio, nedvejokite ir išsiųskite jį. Juk nėra nieko tikresnio už nuoširdžias mintis.