Meilė dažniausiai užklumpa netikėtai ir supina dviejų žmonių likimus vos per kelias minutes, savaites ar mėnesius. Taigi, atrodytų, jog partnerį renkamės pasikliaudami intuicija ir užplūdusiu jausmu. Tačiau jei atidžiau pažiūrėtume į dažną naują porą, pamatytume pačių įdomiausių dalykų. Pavyzdžiui, kad jo mergina, su kuria jis neseniai susipažino, stulbinančiai panaši į jo mamą: tiek šviesiais garbanotais plaukais, tiek charakteriu ar net kūno kalba. O jos naujasis vaikinas beveik kaip iš akies trauktas jos tėtis, tik dvidešimčia metų jaunesnis. Gali atrodyti, tarsi du žmonės ieškodami vienas kito atliko kruopščią ir sistemingą atranką. Tačiau jeigu jiems tai pasakytum, jie tik nusijuoktų, nes nei patys nežino, kaip tai įvyko.

Kodėl taip nutinka? Dar XIX amžiuje Zigmundas Froidas šį reiškinį mėgino paaiškinti tuo, jog kiekvienas vaikas nesąmoningai geidžia savo priešingos lyties gimdytojo ir tai yra natūrali psichoseksualinės raidos stadija. Taigi, pagal žymaus psichoanalitiko teoriją, noras rasti žmoną, kuri primintų mamą, yra normalus poreikis. Yra ir kitų paaiškinimų. Manoma, jog žmogus įvairiose gyvenimo situacijose renkasi tai, kas jam pažįstama, arba bent primena kažką pažįstamo. Tai suteikia sugumo jausmą. Tokiu atveju moteris gali rinktis į jos tėvą charakteriu panašų partnerį, nes iš anksto žinos kaip su juo elgtis tam tikrose situacijose, ko iš jo tikėtis.

Yra ir dar viena teorija. Pagal šią teoriją antrosios pusės pasirinkimą gali lemti pasąmonėje glūdintis noras pažintyje ir santuokoje atsigriebti už prastus santykius su tėvais. Pavyzdžiui, jei vyras vaikystėje nepatyrė mamos šilumos, jis gali pasirinkti tobulai mamą primenančią moterį ir puoselėti pilnavertiškus santykius. Kita vertus, psichologai tvirtina, jog dažnai ieškome tėvus primenančios antrosios pusės būtent dėl to, jog turėjome labai gerus santykius su jais ir tarsi norime juos atkartoti savo kuriamoje šeimoje. Taigi, šį įdomų reiškinį galima paaiškinti įvairiai.

Egzistuoja daug pasakojimų kaip moterys ištekėjo už vyrų tiek charakteriu tiek išvaizda panašių į jų tėčius ir jie net turėjo tuos pačius vardus, o po santuokos tapo geriausiais bičiuliais. Tiek pat panašių istorijų yra ir apie tai, kaip žmonas renkasi vyrai. Vis dėlto, čia reikėtų sustoti. Tai nėra taisyklė. Dauguma žmonių galėtų patvirtinti, jog jų partneriai visiškai nepanašūs į jų tėvus ir net atvirkščiai – yra visiškos priešingybės. Juk meilė ne visada renkasi taip skrupulingai ir apgalvotai. Net kai veikia klastingai – pasitelkdama pasąmonę. Tad galime drąsiai sakyti, jog tėvų portretas gali įtakoti mūsų pasirinkimą, bet ne visada ir nebūtinai šimtu procentų.