Jei tik kalbama apie meilę, dažnai išgirsi klausimą: kokia buvo tavo pirmoji meilė? Mano pirmoji meilė buvo paprasta ir graži ir ji gimė dar darželyje. Buvau įsimylėjęs geltonkasę mergaitę didelėmis akimis toje pačioje grupėje. Buvom vieninteliai du dėlionės žaidimo fanai. Galėdavom ištisas valandas taikyti smulkias detales vieną su kita kol sudėliodavome ištisą paveikslėlį.

Bet tai buvo tada, ir tai buvo ten, Lietuovoje. Vėliau savo gyvenimo dėlionę lipdžiau įvairiai. Universitetas, vienas darbas, antras darbas, nesėkminga draugystė, išsiskyrimas, vėl naujas darbas, emigracija. Nors gyvenime netrūko nei sėkmės nei užsispyrimo, viskas klojosi kiek padrikai ir negalėčiau pasakyti, kad jaučiausi laimingas Išvykau iš Lietuvos nesitikėdamas nieko geresnio, tiesiog norėjau pakeisti aplinką, o gal tiesiog bėgau nuo prisiminimų.

Gyvenimo pradžia svetur nei vienam nėra lengva. Trūksta kalbos įgūdžių, pinigų, artimų draugų. Tik atvykęs į Angliją dirbau gan sunkų fizinį darbą fabrike. Laisvalaikiu nelabai turėjau kur prasiblaškyti, tarp vietinių ir manęs buvo kalbos barjeras, tautiečiai nelabai žavėjo savo įpročiais, buvo justi šiokia tokia trintis.

Trečią darbo mėnesį į fabriką atvyko keli nauji lietuviai. Draugysčių su jais vengiau, tačiau į akis krito graži šviesiakasė, visai tokia kaip iš vaikystės. Rodyti iniciatyvą nesiryžau, gal nepasitikėjau savimi, gal buvau paniręs į apatiją. Nors likimu netikiu, bet būtent jam palikau spręsti šį reikalą. Ir jis išsprendė viską savaip.

Kartą šviesiakasė pati priėjo prie manęs darbe ir paklausė, ar galėčiau padėti susirasti būstą. Pats buvau visai neblogai įsitaisęs – atsitiktinės pažinties dėka buvau išsinuomavęs jaukų kambarį pas anglus. Tikriausiai tarp tautiečių buvo pasklidusi ši žinia. Sutikau merginai padėti.

Būsto ieškojau labai ilgai ir labai komplikuotai. Kodėl? Bijojau, kad surasiu jai butą ir viskas tuo baigsis, nebebus dingsties bendrauti. Teatleidžia man visi dievai, bet melavau jai išsijuosęs. Butą iš tikrųjų galėjau rasti lengvai, bet tempiau gumą ir mėgavausi jos dėmesiu. O ji buvo tikra svajonė – mergina, kokios man reikėjo, su visai savo pliusais ir minusais. Pamažu susibendravome, buto klausimas nukeliavo į antrą planą ir ji visai dėl to nepyko.

Paskutinės dėlionės detalės rado savo vietas, kai pamažu išsiaiškinau kelis dalykus. Pirma, paaiškėjo, kad aš ir Eglė lankėm tą patį darželį. Tai buvo ta pati mano vaikystės meilė. Antra, supratau, kad jai patinku. Staiga po ilgo laiko mano gyvenimas šiek tiek pašviesėjo, pradėjau optimistiškiau į viską žiūrėti. Visos šios naujos emocijos suteikė drąsos, todėl vieną dieną per pietų pertrauką darbe tiesiog pasiūliau Eglei kartu išsinuomoti butą. Toks žingsnis gal daug kam atrodytų per drąsus, mes bendravom vos kelis mėnesius ir net nebuvom oficialiam pasimatyme, bet kai valgai sprangią emigranto duoną, kai po darbo grįžti į tuščią kambarį, kuris net nėra tavo, ir, galiausiai, kai tiesiog sutinki savo svajonių moterį, niekas nebeatrodo per drąsu.

Laimei, ji buvo tos pačios nuomonės ir jos atsakymas buvo „taip“. Jau kelinti metai gyvename bendrame būste, džiaugiamės vienas kitu ir laisvalaikiu dėliojam dėliones iš 1000 ir daugiau detalių. Visai kaip vaikystėj. Tik kitur ir kitu laiku.