Meilės istorija: neplanuota meilė

Man visada buvo svarbu krupščiai sudėlioti gyvenimo planus. Ir dabar daug planuoju – ką valgysiu, kur eisiu, ko sieksiu. Nemėgstu netikėtumų, jie mane išmuša iš vėžių. Todėl planavimo neišvengė ir toks nežemiškas dalykas kaip meilė. Nuo pat paauglystės žinojau, kad antroji pusė gyvenime atsiras tik tada, kai to panorėsiu.

Kita vertus paauglystėj merginom per daug ir nesidmėjau. Turėjau kitų planų. Visą gyvenimą norėjau tapti lakūnu, todėl kruopščiai pradėjau tam ruoštis. Nuo mokyklos ir krepšinio treniruočių likusį laiką skirdavau savo aistrai. Savy užsidaręs moksliukas nebuvau, buvo ir vakarėlių, ir simpatijų, vaikštinėjimo susikibus rankom, bet visos merginos atšaldavo pačios, nes neskyriau joms tinkamo dėmesio. Paprasčiausai mano mintis buvo užvaldžiusi aistra skrydžiams ir nieko kito tuo metu nereikėjo.

Kai pasiekiau savo tikslą – susiradau mėgstamą darbą, kai įgyvendinau daugelį mažesnių planų, vieną dieną atėjo mintis apie antrąją pusę. Paprasčiausiai atėjo tam laikas. Kaip kad ateina laikas pietums, kai išalksti, arba kai laikrodis rodo pirmą valandą. Ir čia prasidėjo mano planingos moters paieškos.

Kadangi visas mano dėmesys ligtol buvo sutelktas į profesiją, galimos pretendentės vengė manęs kaip katės vandens. Vienintelės moterys su kuriom artimiau bendravau buvo mano kaimynė, kuri pati pasisūlė prižiūrėti mano šunį ilgesnių skrydžių metu, ir mano mama, kuri man į žmonas paprasčiausiai netiko. Vyrai draugai jau buvo priklijavę man „užkietėjusio vienišiaus“ etiketę, todėl ganėtinai nustebo, kai sužinojo, kad lankausi klubuose, užsiregistravau pažinčių portale ir kartais net užkalbinu simpatišką moterį gatvėje. Kas čia keisto? Juk aš ieškojau žmonos.

Visus šiuos tradicinius būdus iš tikrųjų išbandžiau, tik visiškai nesisekė. Pramogaujant sutiktos moterys neatrodė tinkamos kandidatės į mano širdį. Jos arba pačios neieškojo rimtų santykių, arba į mane nežiūrėjo rimtai. Gal tai tinka, kai tau dvidešimt, bet man tuo metu buvo trisdešimt. Saldžių žodžių žarstyti niekad nemokėjau, jei tai yra tai, ko joms reikia. Kalbai pakrypus apie rimtesnius santykius moterys ieškojo many „kabliukų“, klausė ar esu išsiskyręs, tiesiog netikėjo, kad ieškau moters tokiu būdu, kad neradau jos kitur. Panašiai klostėsi ir su pažinčių portalais. Sulaukdavau žinučių iš jaunų ir išvaizdžių moterų, kurios subtiliai domėjosi mano finansine padėtim, sulaukiau susidomėjimo iš vienišų moterų, kurios tiesiog nebuvo mano skonio. Mano planas tiesiog patyrė fiasko.

Tačiau atkaklus mano charakteris ir polinkis įvesti visame kame tvarką neleido nuleisti rankų. Man reikia žmonos, vadinasi žmona turi būti. Pradėjau susitikinėti su viena moterimi iš pažinčių svetainės. Radome bendrą kalbą, buvo įdomu bendrauti, kartu leisti laiką. Mūsų draugystė nebuvo kaip iš meilės romanų, tiesiog buvom du vieniši žmonės nekeliantys vienas kitam didelių reikalavimų. Visa mano istorija gal būtų taip ir pasibaigus. Triumfuodamas būčiau galėjęs pasakyti, kad planavimas yra visagalis. Bet viskas pakrypo kiek kitaip.

Susitikinėdamas su Jurga (moterimi iš pažinčių svetainės) į kitas nesidairiau, tačiau visai nejučiom mano akiratyje ryškiau pradėjo šviesti Sandra – kaimynė, kuri prižiūrėdavo mano šunį. Sandra buvo neseniai išsiskyrusi, miela ir paprasta moteris, gal kiek užsidariusi. Toks buvau ir aš. Ir tas mus siejo, bet kartu ilgą laiką neleido artimiau susipažinti. Vieną dieną užsukau pasiimti savo šuns, jos svetainėje ant stalo pastebėjau vyno butelį. Iš mandagumo paklausiau, ar laukia svečių, gal sutrukdžiau. Ji prisipažino, kad ketina švęsti savo gimtadienį… viena. Nors nei ji nei aš nesam linkę siūlytis į kompaniją, netrukus abu sėdėjom už stalo ir ragavom visai neblogą vyną.

Tarp mūsų su Sandra užsimezgė abipusė simpatija. Atsidūriau kryžkelėje. Turėjau pasirinkti. Tai iš pradžių mane išderino, nežinojau, kaip elgtis. Galiausiai supratau, kad šįkart reik spjauti į visus planus ir paklausyti širdies. O ji patarė nupirkti didelę dėžę saldainių Jurgai ir atsiprašyti jos, jog sugaišo laiką su vyru, kuris nemokėjo tiklsiai suplanuoti ateities ir leido sau bent kartą gyvenime pabūti spontanišku.

Rimantas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *