Sunku surasti malonesnį jausmą nei įsimylėjimas. Įsimylėti – tai svajoti, kasdien pabusti ir užmigti su viltim ir maloniu virupuliu visam kūne. Kai du žmonės pamilsta vienas kitą, pakinta net jų fiziologija, pakyla adrenalino lygis, o tai veda į ypatingą emocinį susijaudinimą. Vien nuo minties apie tą vienintelį gali lengvai apsvaigti galva, padažnėti pulsas. Įsimylėję esame mažiau jautrūs fiziniam skausmui, tai patvirtino mokslas. Tad galbūt natūralu, kad gyventi be įsimylėjimo – tarsi gyventi be kofeino ar šokolado.

Paradoksalu, tačiau aplinkiniai į įsimylėjusį žmogų dažnai žiūri nepalankiai, jį pašiepia. „Neskrajok padebesiais, gal įsimylėjai?“, „Sėdi kaip pabučiuotas“ – šie tautosaka tapę posakiai parodo ne tik tai, kad įsimylėję būname šiek tiek pakilę virš žemės, bet ir tai, kad kitiems to pavydu. Tai tik dar kartą patvirtina, kad įsimylėjimas – maloni nekasdieniška būsena. Ja negali pasidalinti su kitais, ji priklauso tik tau. Ir tu to vertas. O kiti tegu verda savo pavyde.

Įsimylėti lengva. Šis jausmas mus gali aplankyti kone kasdien. Galime pamatyti patrauklų žmogų gatvėje, kažkas gali mums be galo žavingai nusišypsoti ir mes jau nesavam kaily. Tiek tereikia, juk žavesys – galingas ginklas. Kiekvienas toks įsimylėjimas malonus. Vis dėlto, „įklimpti rimtai“ – dar maloniau. Kai rimtai įsimylime konkretų žmogų, susižavėjimas vis auga į stipresnį jausmą. Kiekvienas pokalbis, kiekviena kartu praleista akimirka, kiekvienas žvilgsnis gramzdina mus giliau ir giliau švelnių jausmų vandenyne.

Įsimylėti nori kiekvienas. Net ir sėkmingą vedybinį gyvenimą gyvenatys žmonės su nostalgija prisimena tą nepakartojamą jausmą. Juk įsimylėję dar nežinome, kad meilė pilna išbandymų, kad jis ar ji turi begales trūkumų, kad pyksitės ir taikysitės, kad džiaugsmą keis dvejonės ir rūpesčiai. Įsimylėjėliui rūpesčių nėra. Įsimyli net pikti žmonės, šis jausmas gali būti itin reikaligas vienišam žmogui. Įsimylėjimas jam gali tapti artimų santykių pakaitalu, savotiška paguoda. Sukurti meile paremtą draugystę pavyksta ne kiekvienam, tačiau įsimylėti leidžiama visiems.

„Įsimylėti – tarsi šokti nuo olos. Tavo smegenys šaukia, kad tai prasta mintis, kad tai neišvengiamai baigsis skausmu,  tačiau tavo širdis tiki, kad tu gali sklęsti ir skristi.“ 

 Marie Coulson


Įsimylėjimas – išties ekstremalus malonumas. Juk užvaldžius romantiškiems jausmams tenka susitaikyti su lengvu pakvaišimu, išsiblaškiusiu dėmesiu, sustojusiais kasdieniais darbais ir kitais nemalonumas. Įsimylėdami mes dažnai rizikuojame savo ateitimi, įvaizdžiu, nusistovėjusiais įpročiais ir apskritai gyvenimo pastovumu. Tačiau mūsų niekas neklausia, ar norime įsimylėti ar ne. Šio malonumo siekiame instinktyviai, tarsi vedami už nematomo siūlo. Todėl geriausia – užsimerkti ir šokti nuo olos. O krentant žemyn nepamiršti sušukti: „Kaip gera.“